![Sample our Built Environment journals, sign in here to start your access, Latest two full volumes FREE to you for 14 days]({"type":"image" , "src" : "/sda/5926/TOC-Subject-Sample-2021-Built-Environment.jpg"})
Abstract
The erotic triangulation consisting of lover, beloved, lover’s image of beloved is a mechanism that automates a projection of self into a desired subject. The projection is provoked by the partly imaginary but reality inspired reconstruction of the beloved that takes place in the lover. The geometric construction is an attempt to categorize and name the elements we experience as seduction. One thing we can learn from the erotic geometry is that seduction is not exterior to the lover; it is instigated by him and takes place in him. This change in vantage point can be considered a sleight of hands. I choose to see it as an opportunity to consider the erotic ruse as a tool that can draw the observer into the ideas proposed in drawing of a space or drawing of a building, while using the observer’s empathy to generate meaning in a drawing that contain patches of yet indeterminate spaces, unknown programmatic functions and propositional subject matter that is ambiguous. The content of the triangulation (lover, beloved, image) is thus replaced by observer, drawing, and the observer’s projected image of the drawn proposition (this strategy can be described shorter and in terms familiar to the production of drawn exploratory propositions for architecture: fake it till you make it, or, keep drawing even if you have only a vague idea of what it is you are giving form, step back and allow yourself to add meaning to the drawn content with guidance from the detached spectator’s empathy).
Caught in desire the lover is intensely present and vividly emphatic to what he desires. Through a number of drawn investigations I explore if a similar engagement between the observer and the imaginary content of the drawn architectural proposal can be a way into sealing or diminishing the gap between representation and realization, thus unloading the pressure from the representational yoke prominent in the production of architecture.
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamos architektūrinių pies˘inių prasmės. Meninio tyrimo pagrindu tampa autoriaus grafinėmis priemonėmis sukurti, tačiau fotografijų pavidalu pristatomi kūriniai, balansuojantys tarp pies˘inio atvaizdo ir paties pies˘inio. Eksperimentinės kūrybos procesas ir rezultatas yra apmąstomi, kontekstualizuojami ir konceptualiai plėtojami remiantis nevienalyčiais humanitariniais tekstais: Peterio Cook’o, Anne Carson, Rebeccos Solnit, Kester Rattenbury, taip pat Alfredo Hitchcock’s Vertigo filmo analize.
Tiriamojo pobūdžio architektūrinius pies˘inius bandoma interpretuoti pasitelkiant trianguliacijos, kuri įvardijama kaip erotinė, analitinę struktūrą. Geometrinė schema naudojama siekiant apibrėžti reprezentacijos proceso komponentus: architektūrinį pies˘inį, jo suvokėją ir suvokėjo subjektyvų patyrimą, juos įvardijant kaip mylintįjį, mylimąjį ir mylimojo vaizdinį, ir is˘siais˘kinti jų sąveikos principus bei galimybes. Atskleidžiama, kad s˘i trinarė sąveikos struktūra yra dinamis˘ka ir atvira, leidžianti naujai interpretuoti tai, kas vyksta daugiareiks˘mėje terpėje tarp reprezentacijos (idėjos vaizdavimo) ir architektūrinės realizacijos. Ies˘koma galimybių is˘laisvinti architektūrinį pies˘imą is˘ žanro suvaržymų, jam suteikiant suvokėjo kuriamų vaizdinių projektavimo ploks˘tumos, savotis˘ko geismo generatoriaus, lemiančio aktyvų suvokėjo dalyvavimą kūrybiniame procese, statusą. Daroma is˘vada, kad kuriančio pies˘imo naudojimas mažina atotrūkį tarp atvaizdo ir realizacijos, daro jį ne mažiau svarbiu realybės formantu nei realūs architektūriniai objektai.